Šiandien:
Krašto enciklopedija Horoskopo ženklas:
Meniu
Naujienos
Šiame numeryje
Apie Vienybę
Apie redakciją
Krašto enciklopedija
Reklama ir skelbimai
Prenumerata
Nuorodos
Kontaktai
Pulkininkas iš Dabikinės dvaro

Leopoldas ROZGA

Ateinantį pavasarį sukaks 110 metų, kai Dabikinės dvare, jau valdomame grafo V. Zubovo, gimė Vincas Kiršinas, būsimas profesionalus kariškis, nepriklau-somos Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas, vėliau – raudonosios armijos pulkininkas, Lietuviškosios 16-osios divizijos štabo viršininkas. Jau šis glaustas apibūdinimas nusako sudėtingą ir prieštaravimų nestokojusį šio doro žmogaus gyvenimo kelią.

Gimęs 1896 m. balandžio 5 d., Vincas Kiršinas suspėjo Šiauliuose baigti 4 klases ir Panevėžyje mokytojų kursus. Kaip ir daugelis šio krašto gyventojų, artinantis Pirmajam pasauliniam karui, su pabėgėlių banga atsidūrė Rusijoje, čia buvo pašauktas į kariuomenę ir, kaip raštingesnis, pasiųstas į Odesos praporščikų mokyklą. Tuo metu Petrograde įvyko bolševikinis perversmas, griuvo ir santvarka, ir sumaišties kupinas karo meto gyvenimas. Karo mokykla Odesoje tapo išblaškyta, jos absolventams nesuteikti kariniai laipsniai. Grįžus į Lietuvą, kaip tik pradėta kurti savo krašto kariuomenė, į ją 1919 m. gegužės 27 d. mobilizuotas ir kariškis iš Dabikinės. Tarnavo Atskirojo arba Vilniaus bataliono mokomosios komandos būrio vadu. Jau po trejeto mėnesių, atsižvelgiant, kad baigęs karo mokyklą Rusijoje ir sąžiningai atlieka tarnybą , pakeliamas į karininkus – tuomet dar nebuvo įvesta tipinė karininkų laipsnių sistema.

Sekant V. Kiršino biografijos vingius, atrodo, kad likimas jam lėmė būti visuose karščiausiuose to meto įvykių bei procesų vietose. Apžvelkime bent kai kuriuos jo tarnybos etapus: 1919 metų liepa ir rugpjūtis – kovos su Lietuvon įsiveržusiais bolševikinės Rusijos raudonosios armijos daliniais; spalio – gruodžio mėnesiai – kovos su pro Mažeikius į Lietuvą atsibasčiusiomis bermontininkų gaujomis. Nuo 1919 metų rudens iki 1920 metų gruodžio – dalyvavimas karo veiksmuose su Vilniaus kraštą okupavusiais Lenkijos kariuomenės daliniais. Įvedus karininkų laipsnių sistemą, 1919 m. rugsėjo mėnesį V. Kiršinui suteiktas leitenanto laipsnis, nuo 1921 metų jis skiriamas kuopos vadu.

Kariškio iš Dabikinės būta šviesaus ir žingeidaus, tad kariuomenės vadovybė skatino siekti aukštesnio mokslo. 1925 m. vasarą jis su penktąja laida baigia Aukštųjų karininkų kursus, po pusmečio gauna kapitono laipsnį ir tarnauja raitųjų žvalgų komandoje, vėliau – minosvaidininkų, mokomosios kuopų vadu, nuo 1930 metų – jau bataliono vadas. 1931 metų vasarą V. Kiršinas baigia Aukštesniųjų karininkų kursus, o 1934 metų gegužę – Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo skyrių ir paskiriamas Kaune dislokuotos II divizijos štabo viršininku, bet jau po trijų mėnesių perkeliamas į Vyriausiojo kariuomenės štabo valdybos operacijų skyrių. Rudenį trumpai dirba Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi, vėl grąžinamas į Generalinį štabą, iš jo po metų perkeliamas į Aukštųjų karininkų kursus inspektoriumi. Tuomet su juo artimiau bendravęs būsimasis kariuomenės vadas S. Raštikis prisiminimuose sakys, jog V. Kiršino būta ypač gabaus karininko. Nuo 1936 m. gruodžio 31 dienos V. Kiršinas pakeliamas į generalinio štabo pulkininkus.

Karininku iš Dabikinės buvo labai pasitikima, regis, kad jis neprisidėjo nė prie vienos maištavusios, pučus planavusios kariškių grupuotės. Tokių patikimų aukštųjų karininkų netrukus prireikė. 1939 m. Sovietų Sąjungai įvedus į Lietuvą savo kariuomenę, turėjo prasidėti Lietuvos Vyriausybės derybos su rusų kariškiais dėl svetimos kariuomenės dislokavimo vietų. Į derybų komisiją paskiriamas ir V. Kiršinas. Stalininei imperijai okupavus Lietuvą, V. Kiršinas 1940 m. liepą skiriamas Lietuvos kariuomenės ypatingojo skyriaus santykiams su SSRS kariuomene viršininku, netrukus – Kauno karo mokyklos viršininku. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, V. Kiršinui skiriamos raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos štabo viršininko pareigos.

Kilus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos kariškiams teko skubiai apsispręsti: trauktis į Rusiją ir ten likti nepatikimais, ar likti Lietuvoje ir tarnauti hitleriniams okupantams. V. Kiršinas nepasitraukė iš kariuomenės (gal ir sąlygų tam nebuvo), į rytus traukėsi su vokiečių karo mašinos triuškinama raudonąja armija. Jau pirmomis karo dienomis didelis būrys lietuvių aukštųjų karininkų buvo suimti ir ištremti į Sibiro gulagus ar sunaikinti kalėjimuose. Kokiu stebuklu pavyko išlikti nerepresuotam Vincui Kiršinui, 1919 metais tiesiogiai kovojusiam su raudonąja armija, sunku pasakyti. Kartu su generolais V. Vitkausku, V. Karveliu, A. Čepu ir A. Urbšu jis išsiunčiamas į Vorošilovo karo akademiją Maskvoje, priartėjus prie Maskvos vokiečiams, su akademija evakuojasi į Taškentą.

Pradėjus 1942 metais formuoti vadinamąją 16-ąją lietuviškąją diviziją, V. Kiršinas paskiriamas jos štabo viršininku. Vadovavo jos formavimui, mokymams. Kaip profesionalui, jam neabejotinai buvo aišku, kad silpnai apmokyti ir menkai ginkluoti lietuviai nepajėgs pasipriešinti vokiečių kariuomenei, tačiau ne jo valia buvo žygis prie Aleksejevkos. Netrukus čia daugybė lietuvių krito be jokios prasmės. Jų likimu savaip pasidalijo ir divizijos štabo viršininkas – žygio į Aleksejevką metų stipriai peršalo ir 1943 m. kovo 24 d. mirė karo lauko ligoninėje. Pulkininkas palaidotas greta savo kareivių ten pat, Oriolo stepėje. Mūsų kraštietis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinais, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.

Trumpai, tik 48 metus, gyveno profesionalus kariškis Vincas Kiršinas. Bet sutikime, kad jo patyrimo pakaktų ir kelioms biografijoms.

Latvių filologas abėcėlės mokėsi Kivyliuose
  • Leopoldas ROZGA

    Atokus mūsų kraštas žymių ir darbščių mokslininkų yra davęs ne tik Lietuvai, bet ir kaimynei Latvijai. Taip galima sakyti apie latvių kalbininką, ilgametį Latvijos universiteto Filologijos fakulteto dekaną, docentą Reinį BERTULĮ, gimusį 1937 m. gegužės 10 d. Pipirių kaime, netoli Kivylių. Nežinia, kuomet tėvai ar tėvų tėvai čia įsikūrė, greičiausiai XX amžiaus pradžioje, kai palatvijo Lietuvos kaimuose energingai augo latvių diasporos. Alkiškiuose, Bambaluose būta ir latviškų mokyklų, tačiau Pipirių kaimo vaikams artimiausiuose Kivyliuose buvo tik lietuviška pradinė mokykla, tad galima manyti, jog čia Reinis ir pradėjo kelią į mokslus. Netrukus tėvai, paprasti valstiečiai, persikėlė į Vadakstę, o Reinis tęsė mokslą Aucės vidurinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Rygos universitetą. Vyresnioji dėstytoja A. Bojatė netrukus prasitarė kolegoms: bus iš ko ugdyti lietuvių kalbos dėstytoją. Vaikystėje išmoktos lietuvių kalbos Aucės abiturientas nepamiršęs, darbštus, gabus.

     

    Taip ir atsitiko, ką tik baigusį studijas Reinį Bertulį siunčia į Vilniaus universiteto aspirantūrą. Čia jis pateko į beveik kraštiečio, Viekšnių gimnazijos auklėtinio, baltų kalbų tyrinėtojo Vinco Urbučio globą. Pradeda kaupti medžiagą disertacijai „Daiktavardžių semantiniai santykiai latvių ir lietuvių kalbose“. Grįžęs dirba Rygos universiteto Latvių kalbos katedroje, dėsto lietuvių kalbos kursą, skaito semantikos paskaitas, netrukus parengia latvių kalbos istorinės gramatikos kursą.
  • Ilgai ir kruopščiai rengtą disertaciją R. Bertulis Vilniaus universitete apgina 1975 metais. Grįžęs kolegoms sakė, jog jam laimingiausias skaičius 13, mat disertaciją gynęs 13 auditorijoje 13 valandą, iš Rygos į Vilnių ir atgal važiavęs 13 vagone, 13 vietoje. Beje, 13 metų jis vadovavo ir universiteto Filologijos fakultetui. Užsikrovus dekano administracinius rūpesčius, stigo laiko tolesniam moksliniam darbui, tad nė apsižiūrėti nespėjo, kai buvusieji studijų draugai tapo profesoriais. Tačiau filologui, rodos, svetimas buvo pavydo, pykčio jausmas.

     

    Apskritai, Reinis Bertulis per savo atsakomybę ir pareigingumą padarė skriaudos pačiam sau. Net 8 vasaras buvo skiriamas Latvijos universiteto priėmimo komisijos atsakingojo sekretoriaus pavaduotoju (galima sakyti, juodadarbiu, nes dėlioti stojančiųjų anketas bei rikiuoti egzaminų balus mokslininko sugebėjimų vargu ar reikia). Trejus metus buvo renkamas fakulteto profsąjungos komiteto pirmininku. O dekanu būdamas irgi ant savo pečių susikraudavo didžiausią administracinių rūpesčių naštą. Buvo studentų mėgiamas ir gerbiamas, juo vaikinai ir merginos pasitikėjo. Kolegos stebėdavosi, kaip dekanas apie studentų nesėkmes ar prasižengimus sužino anksčiau, negu jų grupių kuratoriai.

     

    Vis dėlto nuo kalbos tyrinėjimų neatitrūksta, jo straipsniai apie baltų kalbų raidą ir bendrybes skelbiami moksliniuose žurnaluose bei enciklopedijose, Latvijos spaudoje jis nuolat pristatinėja žymiausius Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjus, skaito pranešimus filologų J. Endzelyno ir A. Ozolo atminimo konferencijose, baltistų konferencijose Monrealyje (1983 m.), Stokholme (1984 m.), Rygoje, Vilniuje. 1983 metais stažuojasi Prahoje, Karlo universitete, ir užmezga nuolatinius jo ryšius su Rygos universitetu. Panašią misiją atliko ir pačioje gyvenimo pabaigoje, 1992 – 1993 metais, skaitydamas lietuvių ir latvių kalbų paskaitas Vokietijoje, Greifsvaldo universitete. Ištaikydavo laiko ir grožinės literatūros vertimams, pristatė Latvijos skaitytojams nemažai J. Grušo, P. Cvirkos, R. Lankausko, A. Pociaus kūrinių. Jis buvo pirmasis 1988 m. atkurtos Latvių ir lietuvių brolijos vadovas.
  • Surasdavo laiko su žmona Inese ir abiem sūnumis nukakti į koncertus, mėgdavo atsikvėpti stadione stebėdamas futbolo rungtynes, meškeriodamas Dauguvoje ar triūsdamas užmiesčio sode. Gal toji gyvenimo pilnatvė, darbų bei rūpesčių gausa neleido atidžiau pažvelgti į save? Vos grįžęs iš Vokietijos, mokslininkas mirė 1994 m. vasario 19 dieną Rygoje. Liko jo nutiesti tiltai tarp aukštųjų mokyklų, tarp Vilniaus bei Rygos, tarp Lietuvos ir Latvijos. Apie šį neeilinį kraštietį seniai magėjo papasakoti. Esu dėkingas Latvijos ir Helsinkio universitetų profesorei Laimutei Balodei už parūpintus mūsų kraštiečio mokslinės veiklos šaltinius.



    Leopoldas ROZGA

    Šiemet sukanka 355 metai, kai Šapnagių kaimo vardas pirmą kartą paminėtas išlikusiuose raštuose. Tai nebuvo džiaugsmingas įrašas. Tuometinis Akmenės valsčiaus laikytojas Martinkevičius nuvarė Šapnagių valstiečius nuo žemės ir, pasisavinęs jų 3 valakus, ėmė juose steigti savo palivarką. Daugybė įvairiausių įvykių nuo to laiko matė pasaulis ir mažytė jo dalelė Lietuva. Buvo karai, sukilimai, švedų, rusų, vokiečių kariuomenių antplūdžiai, o kuklus, netoli Latvijos ribos prigludęs Šapnagių kaimas išliko, išsaugodamas ir savo vardą. XX amžiuje, regis, iki 1968 metų, buvo du Šapnagių kaimai. Pirmajame kaime 1923 metais buvo 20 ūkių su 137 gyventojais, antrajame, vadintame Papelkiais, buvo 27 ūkiai, o juose 123 gyventojai.

    Socialistinės ūkio sistemos dešimtmečiais Šapnagiams pasisekė, nes čia nuo 1959 metų buvo suplanuota ir statoma Pakalniškių tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1959 metais kaime buvo 201 gyventojas, 1970 metais – 215 gyventojų. Nuo 1926 metų tebeveikia pradinė mokykla, nuo 1945 metų išlikęs pašto skyrius, 1956 metais į Šapnagius perkelta Pakalniškių biblioteka, nuo 1961 metų buvo felčerių punktas. Vis dėlto nebuvo Šapnagiams lemta tapti miesteliu, nesisekė ir tarybiniam ūkiui. Vadovai vis keitėsi, o skolų našta nemažėjo, keletui metų Šapnagių ūkis buvo tapęs milžiniško ir skurdaus Kruopių tarybinio ūkio dalimi, paskui, jau artėjant Sąjūdžio bangai, vėl atgavo „nepriklausomybę“, tačiau netrukus iširo.

    Skausmingas kaimui buvo 1941 metų birželis. Matyt, dar nebuvo pasiekusi žinia apie prasidėjusį karą, tad E. Jaudžemio daržinėje jaunimas linksminosi gegužinėje. O pirmadienį sovietiniai kolaborantai suėmė ir Žagarėje nužudė šapnagiškius Juozą Racevičių ir Buivydą. Racevičius buvo šaulys, gal už tai atkeršijo? Parvežtus iš Žagarės vyrus pašarvojo toje pačioje daržinėje, o palaidojo Akmenėje, dalyvaujant birželio sukilėliams.

    Biblioteka pamažu kaupia žinias apie Šapnagių praeitį, yra užrašyta prisiminimų, kaip tuoj po Antrojo pasaulinio karo gyveno kaimas, kaip per gavėnią vakarais vis kitoje sodyboje giedodavo Kalnus, kaip pelkėtais keliukais pėsčiomis žmonės rinkdavosi į, dabar sakytume – vakarones, pabendrauti, pažiūrėti savo jaunimo atliekamų tautinių šokių, pasiklausyti savų muzikantų grojimo. Kaip atskiras neužgyjantis randas – pokario trėmimai. Į tolimą Sibirą buvo išvežtos 5 šeimos, kuriose buvo 12 asmenų. Pakeliui į tremtį mirė E. Jaudžemis, o jo motina M. Jaudžemienė, rodos, nusižudė iš nevilties.

    Pokario metais čia ilgokai pradinukus mokė talentingas pedagogas ir nuoširdus inteligentas Antanas Rakauskas. Į mokyklėlę tuomet susirinkdavo po 50 – 60 vaikučių. Gerai, kad išliko Šapnagiai, naujose sodybose priglaudę iš melioruojamų plotų išvarytus aplinkinių kaimų žmones. Pavyko nuo žvyrą vieškeliui taisyti kasusio ekskavatoriaus išgelbėti senkapius, vadinamus Švedų kapeliais. Kaimo pakraštyje įsikūrusi NORPOS mėsos perdirbimo įmonė – jau dabartinių, modernių, laikų ženklas. Vadinasi, nepasiklydo Šapnagiai amžių vieškeliuose.



    Likimai

    Ateistų nesugniuždytas

    Leopoldas ROZGA

    Enciklopedijose ir medicinos žinynuose veltui ieškotume žinių apie Aloyzą Pundzių, nors jis biomedicininių mokslų daktaras. Ir ne dėl to, kad jau 58 metus darbuojasi vis toje pačioje Plungės ligoninėje, gydydamas žemaičius nuo klastingosios tuberkuliozės. Dabar garbingas 83 metų amžius gal nebeleidžia aktyviai reikštis moksle, tačiau kol turi sveikatos – vis prasitęsia licenciją, nes gydytojų trūksta ir ten. O gyvenimo ir mokslinių apibendrinimų metais tuometinei valdžiai jau A. Pundziaus vardas buvo kaip ašaka gerklėje. Daktaras neslėpė esąs tikintis, viešai su šeima eidavo bažnyčion nekreipdamas dėmesio net į graudžius ligoninės vadovų prašymus „nekompromituoti“ medicinos. Mums aktualu, kad ponas Aloyzas – mūsų kraštietis, gimęs Viekšniuose, čia baigęs progimnaziją, mokėsi Mažeikių gimnazijoje, tačiau eksternu baigė gimnaziją Šiauliuose. Belaikant egzaminus, prasidėjo karas, nebereikėjo žinių apie SSRS geografiją, o atestatą gavo su lietuvišku Vyčiu. Po metų įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Nespėjus dorai įsibėgėti studijoms, vokiečiai universitetą uždarė, o studentus ėmė gaudyti darbams į Vokietiją. Tik vėliau viekšniškis suvokė, kokia galinga pasipriešinimo okupantams sistema veikė universitete. Atėjo nepažįstamas asmuo, nurodė, kur gyventi, kad okupantai nesurastų. Po kelių dienų atėjo kitas nepažįstamas žmogus, nuvedė į stotį, įsodino į traukinį, važiuojantį Šiaulių pusėn. Viekšniuose suimtam irgi geri žmonės padėjo, neilgai kalintą paleido iš daboklės.

    Po karo baigė studijas. Universitetą baigiantiems vyrams paprastai suteikdavo atsargos karininko laipsnį. Pokalbiui išsikvietęs sovietinis kariškis matyt juokais paklausė:

    - Kas tau, jaunuoli, nepatinka Sovietų Sąjungoje?

    - Nepatinka, kad tikėjimą persekiojate, - tiesiai šviesiai atrėžė vakarykštis studentas, palaidodamas bet kokias viltis padaryti iš jo okupacinės armijos karininką. Tačiau represijų nesulaukė. Paskirtas į Nevarėnus, čia rado vietą užimtą, porą savaičių pasistumdęs Telšiuose, buvo perkeltas į Plungę, ten jau penkiasdešimt aštuntus metus ir dirba. Porą metų vadovavo tuometinės Plungės apskrities sveikatos skyriui, dirbo poliklinikoje, 17 metų – tenykščio tuberkuliozės dispanserio gydytoju ir vyriausiuoju gydytoju, nuo 1971 metų dirba Plungės ligoninės tuberkuliozės skyriuje. Keletą kartų vadovavo Lietuvos Raudonojo kryžiaus medicinos seserų kursams, Telšių vyskupijos ateitininkams, 1990 – 1997 metais – Krikščionių demokratų partijos skyriui, šios partijos sąrašuose tris kartus rinktas į Plungės rajono tarybą. Apibendrinęs poros dešimtmečių tuberkuliozės pasireiškimus ir gydymą, vienintelis tarp Plungės medikų apgynė disertaciją. Sako, duomenų būtų pakakę ir dar vienai.

    Geras gydytojas buvo ir tebėra Aloyzas Pundzius, gal dėl to jo negalėjo atsisakyti, nors galvos skausmo anų laikų propagandistams sukeldavęs nemažai. Jo ir geruoju prašydavę, kad viešai nevaikščiotų į bažnyčią, o jis atkirtęs: jei nepatinka, kad einu į rytines Mišias, galiu Sumos klausyti. Jo net neprašydavo skaityti ateistines paskaitas. Anot sūnaus, profesoriaus Juozo Pundziaus, tėvas disertaciją rašė ir gynė iš principo, kad įrodytų, jog ir tikintis žmogus protingas ir visai ne tamsuolis.

    Dabar gausios giminės atstovui tik šypsnį sukelia anų laikų ideologinės grimasos. Jam buvo ir lieka svarbiausia žmoniškumas, meilė Dievui ir artimui. Pats išauginęs sūnų ir penkias dukteris, džiaugiasi sulaukęs šešiolikos anūkų ir jau šešeto proanūkių. Suprantama, bene toliausiai mokslo keliu nuėjo sūnus Juozas, pasirinkęs gydytojo profesiją, nūnai vadovaujantis Kauno klinikoms. Už pamaldumą, už tikėjimą gal Dangus ir nešykšti malonių, nors išmėginimų rūsčių būta. Po insulto buvo paralyžiuotas, zondu maitinamas, prisipažįsta du kartus gavęs ligonio sakramentą. Tačiau ir 83-iuosius metus baigdamas dar dirba, o jo energijos gali pavydėti ir daug jaunesni.

    Dar ilgai būkit sveikas, Daktare Aloyzai!



    Futbolo aikštės gladiatorius

    Leopoldas ROZGA

    Tarp sportininkų, savo talentais ir meistriškumu garsinusių ir tebegarsinančių Akmenės kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose, yra futbolininkas Aidas PREIKŠAITIS. Vienas iš labiausiai patyrusių Vilniaus futbolo klubo „Vėtra“ žaidėjų mielai sutiko po treniruotės pabendrauti ir pasikalbėti apie sportą, kuris tapo jo gyvenimo dalimi, jo hobiu ir darbu, suprantama, ir pragyvenimo šaltiniu.

    Po to, kai tėvukai persikėlė į Palangą, nebėra kas Aido lauktų mūsų padangėje. Tačiau ji sportininkui brangi, mat 1970 metų vidurvasarį Akmenėje gimė, mokėsi tuometinėje Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Pedagogai anksti pastebėjo berniuko gabumus futbolui, tad baigusį 6 klasę rekomendavo į tuometinę oficialią Lietuvos sportininkų kalvę – Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Savaitgaliais atvažiuodamas pas tėvus, spėdavo pažaisti ir „Cementininko“ vienuolikėje. Baigęs vidurinį mokslą, buvo priimtas į Kauno kūno kultūros institutą, tačiau nepajėgė tarnauti dviem ponams – aktyviam sportui ir studijoms. Devyniolikos metų Aidą pakvietė į tuometinio „Žalgirio“ klubo dublerių komandą, o nuo 1991 metų jis jau kaip visavertis žaidėjas grūmėsi pirmojoje „Žalgirio“ vienuolikėje. Suskaičiavau, kad nuo 1991 iki 1997 metų saugas iš Naujosios Akmenės „Žalgirio“ ekipoje žaidė 124 rungtynes, jose pelnė 35 įvarčius, nors saugui ne svarbiausias darbas įvarčius mušti.

    Iš esmės sportininko karjeroje lūžis įvyko 1997-aisiais, kuomet jis metus žaidė Maskvos „Torpedo“ ir Neberežnyje Čelny miesto „Kamazo“ komandose. Paskui treji metai Lenkijoje – Katovicų ir Olštyno klubuose, nuo 1999-ųjų pusantro sezono žaista Berlyne, vėl grįžo į Lenkiją, iš čia 2001 metų rudens sezonui – į Vilniaus “Žalgirį“. Paskui – vėl Vokietija, paskui dveji metai Lenkijos Plocko mieste, o nuo 2004 metų pavasario – vėl Lietuvoje, Vilniuje, šį kartą – aukščiausioje lygoje sėkmingai žaidžiančioje „Vėtros“ vienuolikėje. Pats Aidas sako neskaičiuojąs sužaistų rungtynių ir pasiektų įvarčių, tačiau yra kas skaičiuoja. Lenkijos futbolo statistika teigia, jog šios valstybės aukščiausioje lygoje Aidas Preikšaitis žaidė 72 rungtynes, pasiekė 5 įvarčius.

    Magėjo išgirsti ne aistruolio, o žaidėjo nuomonę, kodėl Lietuvos futbolas lyg ir šešėlyje, nors lietuviai kviečiami ir į labai garsius Europos klubus, kuriuose sėkmingai žaidžia ir yra vertinami. Tuo tarpu Lietuvos klubų prestižo dalykas pasikviesti bent vieną negrą. Ar savų nepakanka?

    Anot Aido Preikšaičio, kviečiamas užsienietis tikrai privalo meistriškumu lenkti vietinius žaidėjus, kitaip nebūtų motyvacijos samdyti. Lietuvoje populiarumu krepšinį nurungti sunku. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvos futbolo komandos nėra pasiekusios didelių tarptautinių pergalių, nėra futbolininkų, kurie prilygtų Sabonio, Marčiulionio ar Jasikevičiaus šlovei, vadinasi, nėra į ką lygiuotis, net ką pamėgdžioti. O pergalių nėra, nes apleista futbolo bazė, kai tokie nepastovūs orai, reikėtų dengtų aikščių. O svarbiausia – nėra turtingų rėmėjų, todėl Lietuvos talentingiausi futbolininkai ir priversti uždarbiauti užsieniuose.

    Tačiau pašnekovas nesutinka, kad viskas Lietuvos futbolo pasaulyje vien juoda. Yra daug mėgstančių šį sportą, ir reikia džiaugtis, kad rungtyniauja kiemų, gatvių, miestelių, mokyklų komandos. Ir pats futbolas kinta, tampa atletiškesnis, tačiau netiesa, jog laimi tik greitos kojos. Geras žaidėjas privalo ir aikštę matyti, ir gudrumo nestokoti. Džiugina merginų azartas. Ir nereikia, Aido manymu, dramatizuoti situacijos. Lietuvoje galima išaugti, pasiekti didelio meistriškumo, prieš kurį atsiveria užsienio klubų vartai ir platusis pasaulis. „Jei ne futbolas, ar būčiau tiek pasaulio pamatęs?“ – klausia Aidas ir pats atsako: niekada.

    Anot pašnekovo, kol sveikata leidžia žaisti, neturįs aiškesnių planų dėl ateities. Jau 15 metų vedęs, kol dukrelė buvo maža, šeima lydėjo jį klajonėse, dabar reikia leisti į mokyklą – ir norisi, kad neprarastų gimtosios kalbos bei mentaliteto. Supratau, jog ir tai buvo viena iš priežasčių sugrįžti į Vilnių, kuris akmeniškiui esąs labai gražus ir patogus.

    Grožintis rungtynėmis iš tribūnos ar per televiziją, nelengva įsivaizduoti save žaidėju. Reikia daugelio metų sąžiningų treniruočių, kad visas 90 ar net 120 žaidimo minučių išliktum šviežias, greitas, taiklus, kad toks režimas organizmui taptų įprastu. Užtat kai rungtynių nėra, prakaitas liejamas treniruotėse. Aidas Preikšaitis neslepia: futbolas – labai sunkus darbas. Tačiau pasiektos pergalės atperka nuovargį, ir ateina didelis savo pasirinkto gyvenimo kelio prasmės suvokimas.



    Mūsų kaimų biografijos

     

    Antrųjų Laumėnų viltys

     

    Leopoldas ROZGA

     

    Kas žino – ar Kruopių krašto senbuviams fantazijos trūko, ar keldamiesi į naujas vietas negalėjo pamiršti gimtųjų sodybų, kad net keletas kaimų buvo po du: dveji Saunoriai, dveji Rudausiai, dveji Šapnagiai. Dveji buvo ir Laumėnai. Pirmųjų, arba senųjų, būta Šakynos pusėje, o antrieji Laumėnai susiformavo į šiaurę, Jautmalkių link. Dabar čia plyni laukai ir pats rajono pakraštys. Anapus miško esantys ar veikiau – buvę Eglių girios, Pailių, Gaižaičių kaimai – jau Joniškio rajono teritorija. Tiesa, kadaise ir Laumėnų būta vienerių, juose 1903 metais gyvenę net 180 žmonių. Ilgainiui žemė ėjo iš rankų į rankas, 1923 metų surašymo žiniaraščiuose jau figūravo Pirmieji Laumėnai su 21 sodyba ir 123 gyventojais, o Antruosiuose Laumėnuose būta 18 sodybų su 109 gyventojais.

     

    Žmonės sunkiu darbu plėšė dirvonus, kirto miškus. augino duoną, statėsi namus, tvartus, veisė galvijus. Ar žinojo, kad jų darbštumas taps nuodėme atėjūnų valdžios akyse? 1949-ųjų kovo pabaigoje iš antrųjų Laumėnų ištremtos Vinco Mituzo, Emilijos Šidlauskienės, Klemo Lokio šeimos. Iš viso 14 asmenų atsidūrė svetimame Krasnojarsko krašte. Joana Lokienė jau niekad nebeišvydo gimtojo krašto, o kurie sugrįžo, tie jau nieko savo čia neberado. Nebe jų žemė, nebe jų namai. Svetimi savo gimtinėje.

     

    Ilgainiui melioracija dar nuožmiau nušlavė kaimą, nūnai jame graudžioje vienatvėje bestūkso vienintelė Mituzų troba – be langų ir durų, atvira visiems keturiems vėjams, bet nepasiduodanti. Ir sulaukė senoji troba laikų, kai čia vėl suskambo ne tik žmonių balsai, bet ir dainos. Prieš porą metų keli Antrųjų Laumėnų išeiviai tradicinių šv. Onos atlaidų išvakarėse atvyko į gimtinę ir plyname lauke pavakarojo. O šią vasarą jau atsivežė kaimo vėliavą, kurią klebonas A. Mačiulis pašventino. Vėliava išdidžiai suplevėsavo aukštame liekname stiebe ir net baisingam audros gūsiui nepasidavė. Neišsigando audringos liūties ir Laumėnų vaikai bei vaikų vaikai su kaimynais. Iš Vilniaus atvykęs Juozas Mituzas skelbė vis naujas nominacijas, tad prizų už nuopelnus gimtinei teko bene kiekvienam vakaronės dalyviui. Bene daugiausia dėkingumo žodžių skirta Vytautui Šidlauskui, kuris pastaraisiais metais ypač daug pasidarbavo prižiūrėdamas mišką, tvarkydamas buvusio kaimo teritoriją. Pranas Gedžius rodo: štai už miško kampo buvo mūsų sodyba. Visi augom greta... Pranas užsikrėtė savo gimtinės praeities tyrinėjimų liga, jau važiavo į Kauno archyvus, dar rengiasi į Vilniaus – duomenų apie gimtojo kaimo, apie brangių ir artimų žmonių ištakas. Tegu būna žinoma, kas ir kada šiais takais vaikščiojo. Tačiau nebėra ko paklausti, nebėra kas primintų. O Laumėnai, kaip retas šio krašto kaimų, turėjo ypač daug vietovardžių – kone kiekvienas lauko sklypas ar ganykla vis kitaip vadinosi. Antai 15 hektarų dirva vadinta Badlaukiu, nes kadaise buvusi itin nederlinga. Dar kiti sklypai vadinti Maltenka, Valniumi, pievos ir ganyklos vadintos Akmenine, Medvalkėmis, Samanyne, per kaimą tekėję nedidukai Gasnapio ir Pusupio upeliukai, Pakaruoklio krūmuose esą buvęs kadaise pasikoręs kažin koks latvis. Oi negreit beprikels, ir apskritai ar beįmanoma prikelti buvusią kaimo geografiją, sutapatinti senuosius pavadinimus, kuriuos 1935 m. užrašė mokytoja Vladislova Šliogerytė, su plynu lauku? Į gerų pažįstamų šventę pailsusi po darbų iš Kruopių atskubėjo ūkininkė ir pedagogė Danutė Kachabrišvili, po audros pasigirdo akordeono garsai, suskambo dar tėvelių išmokytos dainos. Susitarta tokius susitikimus rengti kasmet tuo pačiu laiku ir paskelbti, kad visi šio kaimo išeiviai žinotų ir atvyktų. Viltingai klausėsi gyvų prisiminimų ir dainų Antrieji Laumėnai. Juk kur žmonės – ten viltys atgimti...

     

    rugpjūčio 6 d.

    Svetur, bet tarp savų

    Jau šešiolika metų Rusijos Kaliningrado srityje Dievui ir žmonių išganymui darbuojasi mūsų kraštietis kunigas, Telšių vyskupijos kapitulos garbės kanauninkas Anupras GAURONSKAS. Karaliaučiaus dekanas, kalėjimo kapelionas, pirmosios po Antrojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje katalikų parapijos 1991 metais įkūrėjas, pastatydinęs pirmąją pokario laikais šiame krašte koplyčią, o 2000-aisiais – Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Pastatydino 4 koplyčias, organizavo 3 bažnyčių restauravimą. 1997 m. apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu. Tiek šykščių žinių apie dvasininką, gimusį Purvių kaime, dabartinės Ventos seniūnijos teritorijoje, pateikia naujoji Visuotinė lietuvių enciklopedija. „Vienybės“ skaitytojų dėmesiui pokalbis su garbiuoju ir darbščiuoju kunigu kanauninku.

    Kokios paskatos Jus atvedė į kunigystę aršios sovietinės ateistinės propagandos kurstymo bei religijos gniuždymo metais? Na, gniuždė – nesugniuždė, visų ateistais nepavertė. Augau tikinčioje šeimoje, dvasininko kelią pasirinko ir mano brolis Vincentas, šiuo metu besidarbuojantis Viekšniuose. Plati mūsų giminė pasižymi pamaldumu ir meile Lietuvai. Tuometinėje Dabikinės vidurinėje mokykloje (dabar – Ventos vidurinė) baigiau 8 klases, Kaune baigiau politechnikumą ir įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Po trečio kurso buvau pašauktas į karinę tarnybą. Ją atlikęs į studijas nebegrįžau, nes kursas buvo nebepavejamas. Pradėjau dirbti Kauno autobusų parke, lankydavausi bažnyčiose, suartėjau su kunigais. Jie rūpinosi, kaodėl nesiekiu aukštojo mokslo, jei nepatinka inžinieriaus profesija, siūlė pamąstyti apie dvasinę seminariją. Apsvarsčiau patarimą ir 1967 metais įstojau. Gavęs kunigystės šventinimus, 1972 m. buvau sugrąžintas į gimtąją Telšių vyskupiją. Vikaru ir klebonu dirbau Telšiuose, Kretingoje, Klaipėdoje, Gargžduose, Tirkšliuose. Taigi mano kelias į kunigystę tarsi savaime susiklostė.

    Ar patyrėte valdžios trukdymų studijuodamas? Kauno tarpdiecezinė seminarija tuomet buvo vienintelė Lietuvoje, ir į ją priimti valdžia leisdavo ribotą skaičių jaunuolių. Įstojome dešimt, baigėme septyni. Iš tiesų saugumas persekiojo, kai kuriems nebeleisdavo grįžti į seminariją, kai kurie ir nebegrįždavo. tačiau kurie norėjome – baigėme studijas.

    Kaip Jūsų biografijoje atsirado Karaliaučius? Kartą su reikalais buvau pas vyskupą A. Vaičių. Tuo metu pas jį atvažiavo grupė Kaliningrado lietuvių tikinčiųjų ir ėmė prašyti, kad jiems atsiųstų kunigą, nes visoje srityje nėra nė vieno, o katalikų daug. Vyskupas parodė į mane: -Štai kaip tik atvykęs iš parapijos kunigas, pašnekinkite, jei sutiks, paskirsiu. - Aš nieko prieš, – sakau. Kaliningrado lietuviai išvyko, paliko adresą. Vyskupas sako: „Gal nuvažiuok, pažiūrėk, ar iš tiesų ten reikia kunigo.“ Nuvažiavęs pamačiau, kad ten situacija tikrai pribrendusi, kad kunigo reikia ne atvažiuojančio, o nuolat dirbančio, nes ne visi gali važinėti melstis į Lietuvą. Sutikau, ir vyskupas paskyrė.

    Ar ten jautėte Lietuvoje įsibėgėjusį dvasinį pakilimą? - Ten tautiečiai atidžiai sekė Lietuvos įvykius, mane vis klausinėjo. O tenykštė valdžia įtartinai sekė, ar tik neatvažiavau specialiai kursyti Kaliningrado visuomenės. Vis dėlto vietos gyventojai patarė nueiti ir prisistatyti srities valdžiai. Taip ir pasielgiau, religijos reikalų įgaliotiniui paaiškinau, ko iš tiesų atvykau, ką veiksiu. Jis man atkerta: „Čia katalikų nėra.“ „Kaip tik labai daug yra, - sakau jam. – Ne tik lietuvių, bet ir baltarusių, lenkų, vokiečių.“ - Kad jau atvažiavai, neišvarysim, - sako man, - bet nesitikėk iš mūsų nei pagalbos, nei buto, nei bažnyčios. Padėkojau ir už tai. Ir dar buvau prisakytas neužsiimti politika. Iš tiesų, pradžioje neturėjau nei kur gyventi, nei kur pamaldas laikyti.

    Nuo ko pradėjote? Atvykau prieš Kalėdas. Pirmas pamaldas laikiau Kalėdų naktį lauke prie vienos bažnyčios durų. Pasidėjau savo atsivežtąjį lagaminą su rūbais, apsirengiau ir šaltyje meldėmės. Paskui melsdavomės kur pasitaikydavo – ir kapinėse, ir išnuomotose sporto salėse, ir privačiuose namuose, net universitete. Ėmė kviestis mane ir į kitus miestus, tuomet valdžia pareikalavo, kad įkurtume bendruomenes. Žmonės buvo geri, norėjo, laukė, daug padėjo. Jau esame įregistravę 22 parapijas. Reikėjo jas aptarnauti, tai rytą išvažiuodavau ir naktį paskutiniu autobusu grįždavau. Apsigyvenau viešbutyje. Tokia buvo pradžia. O paskui? Paskui ėmė rastis patalpų, nors skirdavo kas atlikę, be langų, be durų. Reikėjo remontuoti. Trejus metus meldėmės prie karo nesugriautos katalikų bažnyčios, kurioje veikė filharmonija. Jos direktorius pasakė: „Vidun pateksite tik per mano lavoną.“ Mes stalą vietoje altoriaus, pasistatėme meldžiamės, o viduje šoka, dainuoja. Ir stebėjosi mumis, ir koneveikė, bet valdžia tylėjo. Užsieniečiai ėmė filmuoti, neapsikentę miesto vadovai geruoju paprašė iš ten pasitraukti ir skyrė patalpas, kurias turėjome įsirengti. Vokiečiai padovanojo sumontuojamą laikiną koplyčią, tad įsigijome Dievo namelius.

    Ar buvo grįžtančių į tikėjimą? Daug suteikiau krikštų ir laidotuvių, daug ėjo tiesiog pasitarti. Ir ne vien lietuviai. Iš pradžių pamaldas laikėme lotynų kalba, paskui – rusų, kurią visi supranta. Iki šiol taip, nors jau laikomos pamaldos ir kitomis kalbomis. Atvyko man pagalbininkų. Penkerius metus dirbau vienas, po to ėmė įsileisti kitus dvasininkus. Dabar iš Lietuvos esame dviese, iš Lenkijos atvyko 4, iš Vokietijos ir Rusijos po 2 kunigus, vienas iš Baltarusijos. Be to, yra po tris vienuoles iš Lietuvos, Vokietijos bei Lenkijos. Jos rūpinasi katechizavimu.

    Ar galite sakyti, kad jau viskas atlikta? Kur ten. Iš pradžių gerai sutarėme su pravoslavų bažnyčia, jie matė, kad mūsų reikia, netrukdė. tačiau prieš kokius 5 metus pravoslavų religiniai vadovai staiga pakeitė pozicijas. Dabar mus ne valdžia, o pravoslavų bažnyčia visaip šmeižia, skundžia, neva mes kiršiname visuomenę, trukdo melstis. Neva mes viliojame jų tikinčiuosius. Neva ta sritis – pravoslavų kraštas. Mieliau pakenčia sektas, negu katalikų bendruomenes. Tačiau srities šviesuomenė palankiai mus vertina, viliasi, kad ir Rusijoje įvyks kas nors panašaus, kaip Lietuvoje. Sako, kad net srities dūmoje yra norinčių, kad Karaliaučiaus kraštas atsiskirtų nuo Rusijos. Ką žinome, gal ir bus ketvirtoji Baltijos respublika kada nors? Tačiau mums reikia eiti į priekį. rengiame dokumentus dar 8 parapijoms įregistruoti. Ačiū už atsakymus ir stiprybės darbuose.

    Kalbėjosi Leopoldas ROZGA

    Vartininkas su kamuoliu dar nesiskiria

    Leopoldas ROZGA

    Kuomet kas nors parašys mūsų krašto sporto istoriją, joje bus nemažai garbingų įvykių ir garsių vardų. O kol jos nėra, tik iš senbuvių pasakojimų jaunimas gali sužinoti apie auksinius Naujosios Akmenės futbolo laikus, kuomet „Cementininko“ vienuolikė kaudavosi su pačiomis garsiausiomis Lietuvos futbolo komandomis ir neretai suteikdavo žiūrovams didelio pergalių džiaugsmo. Ypač atmintina 1961 metų rugpjūčio 27-oji, kuomet cementininkai Kėdainiuose 2:1 nugalėjo tenykštę komandą ir pelnė Lietuvos futbolo taurę. Naujosios Akmenės komandos vartus anuomet patikimai gynė Vincas Kateiva, vėliau taip pat sėkmingai rungtyniavęs Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, kuri anuomet SSRS pirmenybėse atstovaudavo Lietuvai. Pasikalbėti su kraštiečiu pavyko tik pavakare, kuomet baigėsi treniruotės. Pastaraisiais metais V. Kateiva dirba Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klube, treniruoja aukščiausioje lygoje žaidžiančios „Žalgirio“ ekipos vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“. Vartininkai treniruojasi du kartus per dieną, „Polonijos“ jaunimas – vieną kartą. Jei varžybų diena, geriau apskritai nei futbolininkų, nei trenerių nekalbinti. Vincas gimęs 1942 metais Papilės krašte, Draginių kaime, kuriame tuo metu gyveno iš Kuršėnų persikėlę tėvai. Iš Papilės laikų prisimena energingą fizinės kultūros mokytoją Praną Tupiką, tačiau neilgai trukus vėl nauja šeimos stotelė – Akmenė. Čia vaikinukas susidomėjo sportu, žavėdavosi vikraus vartininko Adolfo Tabelskio žaidimu, prisimena anuomet brendusius Vytautą Golinkevičių, Algį Navardauską. Tačiau pats svajojo apie dviratininko karjerą, o garsėjo kaip „nepramušamas“ kvadrato žaidėjas, sugebėdavęs pagauti net ir labai klastingai mestą kamuolį. Tad į „Cementininką“ patekęs netyčia. Vienos treniruotės metu, komandai pasidalijus pusiau, pritrūko vieno vartininko. Tuometinis bene autoritetingiausias vienuolikės žaidėjas ir treneris V. Tučkus pasiūlęs: „Gal pastovėtum vartuose, vaikine?“ Užtekę to vieno „pastovėjimo“, kad nedelsiant būtų įkalbintas pamiršti dviratį ir mokytis futbolo. Iki šiol Vincas pamena bene svariausią argumentą: geras vartininkas atstoja pusę komandos. Nuo 1959 metų vaikinas jau nuolat gindavo „Cementininko“ vartus. O futbolo pakilimas buvo didelis, nes energingas treneris J. Stikleris, cemento gamyklos remiamas, prisikvietė neprastų žaidėjų iš Rytų Lietuvos, net iš tuometinio Vilniaus „Spartako“ dublerių komandos. Į rungtynes plaukdavo kaip į atlaidus, net iš Mažeikių, Viekšnių atkakdavo, I. Jaroševas yra sakęs, jog iš Papilės pėsčiomis į Akmenę rungtynių pažiūrėti vyrai eidavo per miškus. Ir tą atmintiną taurės laimėjimo dieną Kėdainiuose įvarčius mušė tik cementininkai: kapitonas S. Brazauskas bei B. Žandaris į šeimininkų, o E. Samulis – į savus vartus. Netrukus treneriai ėmė sakyti: „Reikia tau, Vincai, į Vilnių važiuoti, ten būsi lygus tarp lygių.“ Ėmė važinėti, gavo pažaisti už reprezentacinės meistrų vienuolikės dublerius, o 1964 metais pirmą kartą gynė ir meistrų komandos vartus. Suskaičiavau, jog 1964 – 1967 bei 1970 – 1971 metais Vincas su Žalgirio meistrų komanda žaidė 148 rungtynes. Aikštės žaidėjų rodiklis – įmušti įvarčiai, o vartininko – praleisti. Taigi, per tas 148 rungtynes praleido tik 117 įvarčių, du kartus – 1966 metais su „Žalgiriu“ ir 1968 metais su Minsko „Dinamo“ vienuolike pelnė sporto meistro vardą. Tarptautiniai susitikimai būdavo itin reti, nes Maskva neatiduodavo svečių sąjunginėms respublikoms. Vis dėlto vienose rungtynėse, 1966 m. gegužės 25 d., turėjo progą ginti Lietuvos rinktinės vartus rungtynėse su Libijos komanda, kurią lietuviai įveikė net 6:0. O aktyviai sportuoti mūsų kraštietis baigė 1983 metais, su Vilniaus „Pažangos“ vienuolike pelnydamas Lietuvos čempiono medalį. Anuomet ir talentingiems sportininkams, ypač iš Baltijos šalių, išvykos į užsienį buvo uždraustas vaisius, net į Lenkiją ar „demokratinę“ Vokietiją išvykstant, saugumas tėvų ir senelių biografijas išblusinėdavo. Tiesa, žaisdamas Minske, mėnesį keliavo po Indiją, sako, buvę raginimų ir į Vakarus pasitraukti, tačiau pamąstęs, jog šiuo žingsniu visiems Lietuvoje likusiems bičiuliams užkirstų kelius išvykti. Bet Vincas nesigaili per anksti gimęs. Futbolas tapo jo gyvenimo neatskiriama dalimi, jo profesija. Darbavosi Vilniaus futbolo mokykloje, ir dabar yra reikalingas bei gerbiamas Lietuvos futbolo sluoksniuose. Ne be reikalo „Polonijos“ vaikinai sakė: tai mūsų mylimiausias treneris...

    Valstybės sienas saugo generolas iš Akmenės

    Leopoldas ROZGA

    Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, vidaus tarnybos generolas Saulius STRIPEIKA – pirmas mūsų kraštietis, pelnęs tokį aukštą laipsnį. Turint galvoje, kad Akmenėje gimęs ir čia vidurinėje mokykloje mokęsis pareigūnas tik 39 metų, reikia džiaugtis nuoseklia ir energinga karjera. Nuo šių metų vasario 28 d. vadu paskirtam mūsų kraštiečiui teko atsakomybė organizuoti valstybės sienos apsaugos sistemos įkūrimo 85-ųjų metinių iškilmes. Pasieniečių struktūros birželio 29 d. prisistatė sostinės visuomenei, nusipelniusiems įteikti pasižymėjimo ženklai, o tarnybos vadui – generolo antpečiai. Vado žmona Violeta, dukros Ernesta ir Ieva – moksleivės.

    Biografija – augimas Kalbėjomės erdviame vado kabinete, centrinėje tarnybos būstinėje. Paklaustas apie motyvus, atvedusius į pasieniečių gretas, Saulius Stripeika prisiminė anuos visuotinio dvasinio pakilimo metus, kai atrodė, jog nuo kiekvieno doro Lietuvos gyventojo pozicijos priklauso ir laisvė, ir nepriklausomybė. Patriotinių jausmų skatinamas, Saulius Stripeika irgi įteikė dokumentus bei prašymą priimti į krašto apsaugą. Dokumentus priėmė, tačiau dirbti nepakvietė. Darbo atsirado rajono policijos komisariate – nuo 1993 m. vasaros dirbo Kriminalinės paieškos poskyrio jaunesniuoju inspektoriumi. Po poros metų jau buvo pakviestas į pasienio policijos departamento struktūras. Pradėjęs tarnybą kelio praleidimo punkto viršininku, buvo pakeltas užkardos vadu, 1997 m. vasarą paskiriamas Šiaulių pasienio policijos rinktinės vado pavaduotoju, o po pusmečio tapo rinktinės vadu ir šiose pareigose dirbo penketą metų. Anot mūsų kraštiečio, sudėtingiausia buvo vadovauti Pakrančių apsaugos rinktinei – nauja specifika, teko rengti ir įgyvendinti Europos Sąjungos remiamus projektus, nes Lietuvos siena tapo ir Europos Sąjungos išorės siena. Su kiekvienomis pareigomis, su kiekvienu karjeros laipteliu kaupėsi patirtis, žinių bagažas. 1995 m. baigęs Kauno kūno kultūros institutą, nuo 2002 metų S. Stripeika gilino žinias M. Riomerio universitete, šį pavasarį čia baigė magistrantūros studijas Teisės ir valdymo fakultete. Apie tvirtą valią ir darbštumą liudija apdovanojimai – Vidaus reikalų ministerijos I laipsnio atminimo ženklas „Tėvynės labui“ bei pasižymėjimo ženklas „Už pavyzdingą tarnybą“, dovanotas vardinis šaunamasis ginklas, 2003 m. pareikšta Premjero padėka. Taigi prireikus naujo Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado, Vyriausybės žvilgsniai neatsitiktinai nukrypo į pulkininką Saulių Stripeiką. O pradėjus dirbti, labai pravertė įvairiuose tarnybos postuose įgyta patirtis, bendravimo su muitinės, policijos struktūromis įgūdžiai. Vadas sako neleisiąs, kad kontrabandininkai viešai tyčiotųsi iš valstybės sienos saugotojų.

    Atsakomybė Tarnaudamas Šiauliuose, Saulius Stripeika buvo atsakingas už 511 kilometrų sienos su Latvija, Klaipėdoje teko rūpintis jūra ir sausuma einančios sienos 158 km ruožu. O dabar rūpestis – visa 1735 km miškais, upėmis, pelkėmis ir paprasčiausiais melioracijos grioviais nusidriekusi Lietuvos respublikos siena. Ją saugo 7 pasienio apsaugos rinktinės, kaip savarankiški struktūriniai padaliniai, yra pasieniečių mokykla Visagine, šiemet vėl išleidusi 68 kursantus. (Tai jau devintoji mokyklos laida. Kasmet į tarnybą palydimos dvi tokios absolventų grupės.) Dar paminėtina speciali rinktinė, sauganti Ignalinos atominę elektrinę. Ir dar – Pabradės užsieniečių registracijos centras. Pasieniečiai turi savo nedidelių, tačiau greitų

    patrulinių laivų būrį, aviacijos eskadrilę. Anot vado S. Stripeikos, iš viso Sienos apsaugos tarnyboje turi dirbti apie 5000 asmenų. Sakome „turi“, mat apie dešimtadalis etatų neužimti. Vaikinams ir merginoms būtų kur pasireikšti. Tiesa, reikia išsilavinusių, patriotiškai nusiteikusių, suvokiančių atsakomybę ir jos nesibaiminančių sienos saugotojų. Matome, kad pasieniečių mokykla tuštumą dar negreit teužpildys. Sako, jog pradedančiam tarnybą pasieniečiui mokama apie 900 litų, apmokamos kelionių išlaidos, nuo ateinančių metų planuojama skirti butpinigius. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dominuoja jauni žmonės. Stropiai tarnaujantys nelieka nepastebėti, keliami į atsakingesnes pareigas. Kaip padrąsinančią iliustraciją vadas paminėjo daugeliui Akmenės krašto gyventojų žinomas pavardes. Buvęs mūsų rajono policijos komisariato pareigūnas Sigitas Virketis nuo gegužės mėnesio paskirtas generolo S. Stripeikos pavaduotoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Visai neseniai tarnybos vadovybėje operatyvinės veiklos valdybos viršininku paskirtas dar vienas mūsų kraštietis - Antanas Montvydas, šią savaitę Vidaus reikalų ministro įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Vadas pripažįsta, kad saugoti valstybės sieną – didelė atsakomybė. Pasienio apsaugos muziejuje bei interneto svetainėje pristatomi vyrai, kurie žuvo gindami tėvynės sienų neliečiamumą. Paskutinė auka – 1991 metų gegužę žuvęs Gintaras Žagunis, kurio vardu pavadinta viena sienos su Baltarusija užkarda. Yra rizikos, kuomet tenka persekioti ginkluotus kontrabandininkus, tiesa, pačiam vadui netekę ginklą nukreipti į žmogų. O tarnybos sėkmę lemia geri pasieniečių ryšiai su visuomene, su kitomis gynybos struktūromis. Kadaise Lietuvai sienų apsaugą sutvarkyti padėjo suomiai, dabar jau Lietuvos pasieniečiai teikia patarimus ir žada padėti apmokyti Moldovos, Gruzijos bei kitų valstybių sienos apsaugos tarnybų specialistus. Įprasta sakyti, jog geras darbuotojas yra tas, kurio paties nematyti. Ar atkreipėte dėmesį, kad pastaruoju metu net skandalų ieškanti sostinės spauda beveik nebemini Valstybės sienos apsaugos tarnybos, nebent tik aptaria sienos pažeidėjų sulaikymo epizodus? Vadinasi, atsikratyta pigaus politikavimo, tūkstančiai žmonių nuosekliai ir atsakingai dirba savo neramų darbą.

    Akmeniškė – Pasaulio Teisuolė

    Leopoldas ROZGA

    Kai matau, kaip prisiekę Lietuvai tarnauti ponai per galvas verčiasi dėl savo gerovės, kaip besaikis godumas ir pavydas nustelbia katalikiškas ir etnines lietuvių tautos dorybes, norisi minėti ne ponų lakuotas šypsenas ir tariamus nuopelnus, o paprastą moterį iš žilagalvės Akmenės. Onos ŠIMAITĖS, šviesios inteligentės ir didvyriškos dvasios moters, pasiaukojimas išgarsino ją pasaulyje. Sako, beveik keturios dešimtys pasaulio interneto svetainių įvairiausiomis kalbomis mini jos vardą, dešimtys monografijų ir enciklopedijų vardija jos nuopelnus žmonijai. Ir tik visai neseniai O. Šimaitė prisiminta Lietuvoje: 2002 metais Prezidento dekretu po mirties jai paskirtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, o pernai, minint 110-ąsias gimimo metines, apie Oną Šimaitę išleista kukli knygutė. Gal mūsų kraštietė verta būti greta Palaimintosios Motinos Teresės, tačiau, rodos, nebuvo praktikuojanti katalikė.

    Audringųjų metų jaunystė

    Ona Šimaitė buvo gimusi 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje. Net ir išsamūs šaltiniai palieka tuštumą ties jos vaikystės ir jaunystės metais. Matyt, augo Akmenėje, o tėvai buvo išvykę pragyvenimo ieškoti į Rygą. Matyt, draugavo ir su lietuvių, ir su gausios žydų bendruomenės vaikais. Išvažiuojančiai pas tėvus Onutei senelis Daujotas pranašiškai pasakęs: „Daug kas tau apie žydus kalbės blogai, bet tu netikėk.“ Iki pat mirties ji kartos, jog nevalia net ir didžiausiais nusikaltimais kaltinti visos tautos, nes kiekvienoje yra ir niekšų, ir gerų žmonių. Rygoje Onutė baigė pradinę mokyklą, matyt, ir gimnaziją, nes Pirmojo pasaulinio karo bangos nublokšta į Maskvą, ten ne tik dirbo, bet ir studijavo pedagogiką, defektologiją, lankė paskaitas Maskvos universiteto teisės fakultete. Jau anuomet mėgo literatūrą, žavėjosi J. Baltrušaičiu, S. Jeseninu, A. Bloku, senatvėje – J. Jevtušenka. Grįždama 1922 metais į Lietuvą, neva parsivežusi tik maišą knygų. Kaune O. Šimaitė mokytojavo, dirbo kooperacijos struktūrose, vertėja SSRS ambasadoje, save „atrado“ dirbdama Kauno universiteto bibliotekoje. Žinodamas, kad kraštietė moka ne tik lietuvių, rusų, lenkų, bet ir latvių, vokiečių bei prancūzų kalbas, iš Viekšnių kilęs profesorius, Kauno universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška ją išsivežė į Vilniaus universiteto biblioteką, paskyrė knygų katalogų tvarkytoja, senų spaudinių skyriaus vedėja. Dar ji suspėdavo atlikti bibliografės, Lituanistikos seminaro sekretorės darbą. Ir greit tapo pačių žymiausių to meto profesorių, rašytojų gerbiama. Ypač glaudi bičiulystė ją siejusi su Salomėja Nėrimi.

    Žygdarbio dienos ir naktys

    Hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo barbariškas žydų genocidas. Nuo vaikystės į kraują įaugęs pagarbos žmogui ir artimo meilės jausmas neleido O. Šimaitei pasyviai stebėti žudynes. Ji pasiryžo stoti į kovą – savaip, moteriškai. Sumanė nekaltą pretekstą lankytis žydų gete: girdi, buvę studentai pasiskolinę vertingų bibliotekos knygų, kurias reikia susigrąžinti. Keletą savaičių ji kasdien ėjo ir ėjo į getą. Ateidavo nešina maisto produktais, vaistais, net rašalu ir sąsiuviniais, kad šviesūs geto gyventojai rašytų dienoraščius, kad fiksuotų visus baisumus. Išeidavo nešina ne tik pilnais krepšiais knygų, dažnai senų ir labai vertingų, bet ir geto kankinių užrašais, laiškais, o neretai po knygomis išnešdavo ir užmigdytą kūdikį. Ilgainiui vokiečiai ėmė įtarti O. Šimaitę, iškilo reali grėsmė, nes už pagalbą geto gyventojams buvo viena bausmė – mirtis. Akmeniškė surasdavo dešimtis būdų, kaip papirkti sargybinius, kaip juos apgauti. Atrodė, kad jos para netilpo į 24 valandas. Iš savo maisto kortelės pasilikdama bulves ir kopūstus, duoną ir visa kas geresnio atiduodavo gete badaujantiems, bet įnešdavo net ginklų bei šaudmenų. O svarbiausia – sutelkė būrį vienminčių, rinkdavusių pinigus rezervate įkalintiems ir mirti pasmerktiems mokslininkams, talentingiems vaikams išpirkti, netikriems pasams gaminti. Šią rizikos kupiną Onos Šimaitės veiklą rėmė profesoriai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Zigmas Žemaitis, Mykolas Riomeris, Augustinas Janulaitis, pinigus tik jiems žinomais būdais rinko rašytojas Kazys Boruta, poetas Kazys Jakubėnas. Negali nesijaudinti matydamas, kad ir tais pavojaus kupinais metais šviesuoliai nestokojo sveiko humoro, optimizmo. Ona neva turėjusi tik porą suknelių. Kai jai pasiūlę padovanoti trečią, ji atsisakiusi, girdi, nežinosiu, kurią išsirinkti. Dabar vieną dėvinti, antrą skalbianti. Vienam žydui profesoriui išgelbėti reikėjo skubiai padirbti pasą. Tai kainavę 3000 markių. Parašiusi K. Jakubėnui, esą pasiryžusi arba pasikarti, arba tuos pinigus iš kur nors gauti. Gavusi poeto raštelį: „Onut, nesikark, palauk tris dienas.“ Tikrai, po 3 dienų poetas pinigus pristatęs, dokumentai buvo „suveikti“. Žydus ir iš geto išvestus vaikus bibliotekininkė slėpė ir savo bute, ir universiteto bibliotekoje, ir pas pažįstamus. Visi rizikavo. Kai vieni Paneriuose, Žagarėje ar Mažeikių pavenčiuose šaudė žydus ir girti dalijosi jų turtą, kiti rizikuodami ir aukodamiesi gelbėjo žydus ir žavėjosi jų gaivališkumu, sugebėjimu net kurti literatūrą, vaidinti. Tris kartus vokiečiai buvo O. Šimaitę areštavę, bet universitetui vis pavykdavo ją išpirkti. Tačiau parsidavėlio skundiko liežuvis nesudrebėjo. 1944 m. balandžio 28 d. gestapas O. Šimaitę suėmė, kankino, tačiau moteris neišdavė nei vienminčių, nei išgelbėtųjų. Paskelbė mirties nuosprendį. Tik daug vėliau moteris sužinos, kad jau uždaryto Vilniaus universiteto mokslininkai surinko nemažus pinigus, kuriais papirko įtakingą valdininką. Mirties bausmę atšaukė, tačiau sekė kalėjimas Pravieniškėse, vėliau – garsioji Dachau koncentracijos stovykla. Iš ten O. Šimaitė buvusi perkelta į kalėjimą pietų Prancūzijoje, visiškai išsekusią ją išvadavo sąjungininkai.

    Toli nuo mylimos tėvynės*

    Išvaduota kalinė atsigavo tik ligoninėje. Likusi Prancūzijoje, gyveno tarsi atsiskyrėlė, pragyvenimui užsidirbdavo plaudama indus, vėliau rado skalbėjos darbą Paryžiuje. Ne ji ieškojo Pasaulio, bet pasaulis ją surado, ėmė siūlyti paramą įtakingi žydų fondai, tačiau ji bet kokios pagalbos atsisakė, džiaugėsi radusi bibliotekininkės darbą. Buvo raginama grįžti į Lietuvą, tačiau vengė artimiesiems net laiškais nemalonumų sukelti. Ar nebūtų jos ištikęs A. Miškinio, K. Borutos ir kitų antifašistų likimas – sovietinio režimo konclageriai? Trejetą metų O. Šimaitė gyveno Izraelyje pas savo išgelbėtą moterį. Ją ten pasitikę pagarbiau už kino ar politikos žvaigždę, Izraelio ir Prancūzijos vyriausybės jai buvo paskyrusios pensijas. Tačiau ir šias lėšas mūsų kraštietė išleisdavo pirkdama knygas, žurnalus Lietuvos bibliotekoms, o iš Lietuvos gautus leidinius perskaičiusi perduodavo Prancūzijos, Amerikos bibliotekoms – kad pasaulis žinotų apie Lietuvą. O. Šimaitė įdėmiai sekė Lietuvos literatūrinį gyvenimą, skatino pradedantį rašyti I. Merą, džiaugėsi J. Baltušio proza ir ragino jį mesti netikrą ir tuščią tarnavimą okupacinei valdžiai. Jautriai pergyvendavo, kad jos siunčiamos knygos dingdavo pakeliui, kad nevalia atsiųsti mokslinių ir politinių knygų, kurių autoriai sovietinei valdžiai nepriimtini. Ir jos pačios pavardė paminėta tik pačioje pirmojoje sovietinėje lietuviškoje enciklopedijoje, o vėliau nebeliko vietos tarp „revoliucionierių“. Tačiau tą stamboką, apskrito valstietiško veido, su sklastymu per galvą ir į kasą supintais plaukais moterį jau pažino pasaulis. Už humaniškumą ir beribę drąsą Izraelio valstybė 1966 metais Onai Šimaitei, kaip Lietuvos pilietei, suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą, o po metų jai įteiktas šį titulą liudijantis medalis. Pasaulio Tautų Teisuolių alėtojoje Jeruzalėje žaliuoja jos medis. Netrukus, 1970 m. sausio 17 d., netoli Paryžiaus esančiuose senelių namuose Oną Šimaitė mirė. Tik po 32 metų Lietuva jai paskirs Žūstančiųjų gelbėjimo kryžių, jos vardą ims minėti laikraščiai, muziejai. Vilniaus universiteto Judaistikos centre mūsų kraštietės atminimui atidengta paminklinė lenta. Gal kada ir jos tėviškės atstovai suras galimybių nusilenkti prie jos kapo ir įamžinti atminimą? Juk tiesa, kad tikrosios žmoniškumo vertybės ir pro laiko pelenus žiba... O gal tarp vyresnio amžiaus akmeniškių dar yra pažinusių Onos Šimaitės seseris Juliją ir Liudviką, brolį Kazį, kurie apie 1957 metus su ja susirašinėjo?



    • Komentuoti


    Vardas:  
    		  Vardadieniai:
    © 2005 Vienybė